Kai grįžau, jazminai pirmieji suskubo priminti, kad manęs nebuvo namie. Dabar sudžiūvę, dvokiantys ir nelaimingi jie mirko stiklainyje nuo konservuotų pomidorų, tiesa, nors ir etiketė buvo gerokai nutrinta, bet dar buvo galima įžiūrėti, kad kadaise jie buvę aukščiausios rūšies. Tokiame pačiame stiklainyje gesinu cigarečių nuorūkas. Galbūt čia galima būtų įžvelgti mano keistą maniją arba net sentimentus pomidorams, tačiau aš labiau mėgstu mėlynių uogienę, kurią močiutė pila į tokius stiklainius. Ir nežinau, ar kada nors prieš daug metų, kai tam stiklainyje dar nebuvo uogienės, cukinijų su citrinomis ar kopūstų mišrainės, mano seneliai turėjo daug pinigų ir leisdavo sau nusipirkti aukščiausios rūšies konservuotų pomidorų. Aš  niekada tokių neragavau, parduotuvinių.
Kambaryje ilgai nebuvo vėjo, tas bjaurus kaitros dvokas tai puikiausiai išdavė. Mama niekuomet nevėdindavo kambario, kai manęs nebuvo namie. Pravėriau langą ir iškart galėjau pamatyti, kad užuolaidos labiausiai buvo išsiilgusios vasaros vėjo, šilto ir lengvo rytais, bei tokio, kuris velia plaukus ar nešioja stogus pranešdamas apie audrą.  Tos geltonos koketės jį čiupo, glamonėjo, lietė, iš pradžių  taip lyg  meilužės pasiilgęs mano kaimynas iš trečio namo, o vakarėjant užuolaidų ir vėjo romanas man priminė tą lėtą valsą, kurį mes šokome vidury fontano, kai buvo naktis, o fontanas neveikė. Taip, tada, kai tu sukandęs dantis kentėjai, kai kone kiekvienam žingsny užlipdavau tau ant kojos.
Vienu jazmino žiedu susegiau sau plaukus. Sakei, kad tokie jie gražūs, kai susivėlę, tik visuomet prašydamas nedengti jais veido, todėl prieš kiekvieną susitikimą įsijautusi į vėjo vaidmenį įnirtingai juos veldavau, o baigusi šį grožio ritualą visuomet įsisegdavau vis kitokį segtuką, kad nenaudėliai nekristų man ant veido ir būčiau graži. Bet tada mes eidavom prie jūros, pradėdavo lyti, plaukai nutįsdavo kaip mažylio seilė, kuriam mama neperka kokosu ir riešutais apibarstyto šokoladinio vaflio, ir mano grožis pasidarydavo su minuso ženklu. Kai tai pasakiau garsiai, negalvodamas atrėžei, kad du minusai duoda pliusą, todėl mes ir esam kartu. Niekada nemokėjau matematikos, todėl tik nušypsodavau leisdama suprasti, kad jau atėjo metas mane apkabinti.
Ir tik dabar, kai sugrįžau namo, supratau, kad iš tiesų tau nepatinka Bitlai. Dar prieš tai, kai už rankos mane vedeis į tuos braškių laukus ir  tyliai kuždėjai, o vėliau ir visam pasauliui bepročio balsu išrėkei, jog  ten mylėsi, tu žinojai, kad braškių laukai nebus amžinai. Žadėjai glausti, jausti  ir kartu nelaukti rudens, pavėluoti į visus laivus geltonomis burėmis, nupirkti konservuotų pomidorų, šypsotis, kai visiškai nesvarbu, kad dantys ištepti šokoladu, o ant lūpų jau krinta rasa. Mašina be stogo apvažiuoti pasaulio kraštus arba bent mano kaimą, kur mes galėtume valgyti blynus ir gerti pieną, o vakare žaisti gaudynių. Naktį mylėtis.
Bet ruduo atėjo dar neprasidėjus rugpjūčiui, jazminai nuvyto ir likom tik sudžiūvę, dvokiantys ir nelaimingi mes. Ir stiklainis nuo konservuotų pomidorų, kuris, kai išmesiu gėles, vėl talpins pigių cigarečių nuorūkas. Vien dėl to, jog  tau iš tiesų nepatinka Bitlai.

*mėginimas tą patį pateikti proza, o ne eilėraščiu. Kas pavyko geriau - spręsti Jums