Tarsi niokiojanti
gėlų dangų,
vejanti
paklydusį šiltą vėją,
amžinosiose
rankose pražydo pilnatis,

(... tik gaila iš sapno prikeltų lakštingalų ...)

atodūsis lengvas -
gal gimė sapnuose viltis?

Blėstančio vaitojimo,
sklindančio iš pelkėtos pievos,
ten liūdi maža mergaitė,
kur niekas
negirdėjo
apie laimingą
pasakos pabaigą,
o vaitojimas
tampa gyvastimi, būtinybe išlikti.

Tik gaila jaunos sielos,
išteptos
pražūtimi,
palytėtos šviesos
it durklas,
verčiantis vaitot vienatvę,
lyg
skausmas reikalaujantis
vis daugiau aukų.

Nuščiuvo naktis -
pažvelkit į akis,
kurios nebešvyti, palieskit rankas, kuriose sauja praeities,
byrančios ant mergaitės suknelės, palieskit lūpas,
kurios prabilo atodūsiu,
privertęs
jauną sielą išeiti,
bet su bilietu sugrįžti dar kartą.

Imkit, ponios ir ponai, šiąnakt leisgyvė vyro siela, leidziasi parduodama, palytėjama nuoširdaus žodžio, žvilgsnis  į etiketę - nuolaida, taikoma tik vieną naktį.

(... Tik gaila svajonių,
kaip kometos,
nušvitusios
likime, be
bilieto sugrįžti
atgal ...)