Laiko sankryžoj viską palikusi
ir išbarsčiusi savo metus,
tu ėjai viltimi pasiklydusi,
nors jautei, kad daugiau nebebus
tų saulėtekiais žydinčio ryto
ir lietaus iš tamsių sutemų,
Ir žiedų tau lig šiol nematytų,
tau skirtų negirdėtų dainų...
Viską nušlavė laikas atūžęs,
viską nunešė, murkdė gelmėj
tavo sielą. Jauteisi palūžus,
skandinai tu bedantėj srovėj
skirtą laiką, jausmus ir pavasarius,
tylą skambančią savyje,
jam šnabždėjai į ausį nedrąsiai
ir svajonėm guodeis naktyje.