Baltą lapą valgo alkani eilėraščiai
Išvaryti gyventi pamišėlio laiko.
Dar tokie lengvabūdžiai, beraščiai
Pasileidusią mintį ant lapo sulaiko.

Ji į paraštę sprūsta – gūdžiąją girią,
Nesutramdytą aistrą begėdė gaivina.
Naktis saldžiabalsė be galo ją giria,
Siurbdama iki ryto jausmus ir vyną.

Dirvon kritusią pamestą raidę augina,
Išdžiūvę nuo lempos popieriniai arimai.
Žodžio garbę lyg riteriai vyriškai gina
Senamadiškai orūs ritmai ir rimai.