Pamaniau, o Viešpatie, koks kantrus esu. Kantrybės daugiau negu drąsos. Laiko apie tai galvoti nestokojo, nes šioje pakelės vietoje, kaip ir anksčiau, sustojo karieta iš kur dar nenuvargusio žmogaus žingsniais nueidavau pasemti  kibirą vandens. Ir Įgaga žinojo, ir aš, ir visi žinojome, kad Lietuvoje vandens labai daug. Ir visgi žirgas niekuomet nei prabėgdavo, nei praeidavo pro šią visų užmirštą ir – atrodytų - nereikalingą vietą. Dabar nuoširdžiausiai pamaniau, kad gal tai esminis dalykas Žmogaus gyvenimo kelionėse. Šaltinėlis. Toks mažytis, kaip akis. Kas jį mato, kas žino? Bet ir vėl: o jeigu matytų, jeigu žinotų, ar būtų išlikęs?
Ateini, geri iš jo it ąsočio ir žinai, kaip gera.
O juk vandens ir kitur daug, tik ar gali atsigerti, neapsinuodydamas ir paskui neišdejuodamas ligomis?
Daug upių upelių Lietuvoje ir kiekviena gali paskandinti, o kad ištroškusį pagirdytų, oi - ne!
Ir štai mažytis šaltinėlis.
   - Tu kur? – klausia Aldona, bet atsiminusi ir pati ropščiasi nuo pasostės. Tradicija gaji ir nepaklusti jai nesinori, nes suvoki, kad visaip gali atsitikti ir kito karto gali nebūti. Netgi dėl priežasties, kad šaltiniai irgi neamžini. Lig šito netoli, bet regiu - takelis nenumintas, o kažkodėl smagu, kad reikės pas jį ateiti truputį klaidinėjant, net paieškant jo.
   - Surasim?
   - Turėtum.
   - Net neatsimenu, kada paskutinį kartą buvom. Bet jeigu kaip Tada, turėtume surasti.
   - Kaip Tada, tikrai kaip Tada, Aldona, - patikinau, tačiau po taip pasakytų žodžių nedidukės Aldonos figūra pradėjo mažėti. Aš irgi nejaučiau kūno svorio. Apie tai, kas atsitiko, nebuvo laiko galvoti, tačiau ankstesnis supratimas, kad sudužus senajai karietai, išliko jos erdvė ir kad, ko gero, ji mūsų pasiilgsta nemenkiau, kaip mes jos, darėsi dar labiau suprantamesnis.  
   - Aldona, - pašnibždėjau. - Klausyk. Tai ji.

Stasė:
Ano amžiaus 45 metais pas mus pradėjo bazuotis partizanai. Tėvukui leidus, jie išsikasė bunkerį. Naktimis buvo pakankamai daug žmonių. Bunkeris po malkine, o ant viršaus šiaudai sudėti, tai tuose šiauduose jie dieną ilsėdavosi, o jeigu pavojus – lįsdavo į bunkerį.
   Mes virdavome valgyti. Kibirais nešdavome neva karvėms girdyti, bet esant mažesniam skaičiui - sakykim, 12 žmonių - tai jie valgydavo mūsų kambariuose.
   - Atsiprašau, ponia.- pasigirdo pažįstamas balsas, - Jūs pasakėt, kad “esant mažesniam skaičiuiui“ Dvylika tai jau daug.
   - Bet jeigu būna masė. Per dvidešimt...
   - Vadinasi, būdavo ir tiek, - vėl pažįstamas balsas.

Stasė:
Taip, būdavo. Tėveliui  buvo patarta šiaudus kraut ant kiemo. Ir buvo sukrauta didžiausi kūgiai šiaudų ir šieno, nors kluonas buvo didžiulis, bet šiaudų ir šieno nedaug - kluone buvo šaudmenys. Kūgiai, matyt, buvo jų kaip ir strateginiai objektai - ar sulyst, ar užsiglaust, ar atsišaudyt. Ir tokiu būdu jie laikėsi..
   Penktadienį jau mes ruošiamės Šv. Marijos  atlaidams, kurie Rumbonyse vyko. Pas mus kaip ir visada  buvo partizanai. Tėvelis arė, o mes visa šeimyna atlikinėjom savo darbus. Buvo gana šilta diena. Kaip kaime, tai su marškiniais, basi. Ir tėvelis parbėga. Sako, vyrai, ruoškitės, mus supa.
   - Tėvelis, taip?- teiraujasi balsas
   - Taip. Sako, duokit atsišaudymą iš vietos. Mes vis tiek turime laikytis.
  
  Šaltinis buvo kaip kažkada paliktas. Galima buvo lenktis, semti rieškučiomis šnekantį jo vandenį, gerti ir žinoti džiaugiantis, kad dar jo Lietuvoje yra. Atsigėriau, ir pats sau netikėtai lyg Aldonai, lyg šaltiniui, o gal ir Stasei:
   - Ar žinot, mielieji, kad žlugus senajai karietai, mūsų Dženei, beveik parašiau knygą.
   - Dabar jau žinosim.
    - Pradžioje man rūpėjo, kad ją žūt būt reikia parašyti, nepaisant, kad ir kaip ją parašyčiau. Paskui, kai ji jau beveik parašyta, parūpo padaryti taip, kad jos nebūtų, kad nesimėtytų žmonėms po akių. Lyg tai būtų balastas ir trukdytų žmonėms gražiai matyti. Manau, jau žinote, kaip atrodžiusi beveik parašytos knygos pratarmė. Tačiau dabar prie jos panūdo prikergti tai, ko nedrįsau padaryti anksčiau.
   - Pagerk manęs, - pakuždėjo šaltinis.
   - Ačiū, šaltinėli, - irgi pakuždėdamas padėkojau ir išlankstydamas ir ant delno lygindamas apgeltusį lapą:
   - Ne ant paklodės tai parašyta, bet, mano galva, raštas įtaigus ir jį gal reikėtų prisegti prie  pratarmės, kad dar labiau nesuprastumei to, kas vyksta.
   - Betgi, vežėjau, nepiktnaudžiauk šventais dalykas,- piktokai papriekaištavo pažįstamas balsas ir tęsė: Ponia, Stase, atleisk jam, jis nesupranta ką daro. Atrodo, bando save perskaityti kitaip, negu parašyta Tada,  Būk, Stase, būk ir prie šaltinio reikalingiausia.
   „Aš jį, šį balsą atsiminsiu, būtinai atsiminsiu“,- pasižadėjau ir jutau, kaip gėdos raudonis nubėgo nuo viršugalvio iki kojų padų. Bet dabar ir atsiminti jau nėra laiko, nes prie šaltinio pamatau Kęstutį Lakicką.
   - Iš kur, gerasis žmogau? Kaip čia atsiradai?
   - Nežinai ką vežioji karietoje?
   - Nepatikėsi, Kęstuti, bet tikrai nežinau. Man ši kelionė kaip Tada. Pradžioje toks džiaugsmas, kad nelengva tokį įsivaizduoti, bet jaučiu, kad dabar jis apmenkęs. Žinai gi, kas atsitiko su ana karieta.
   - Džene vadinai.
   - Aš tik retkarčiais. Užsimiršdamas. Taigi, sudužo anoji, ir vis dėlto priverstas nepatikėti, kad taip. Juk štai ir tave sutikau, lyg būtumei atėjęs iš anos, senosios, Džene vadintos. Ir tavo Stasė, ir ką sutinku, ką matau ar jaučiu- tai vis kaip Tada. Bet jeigu ir toliau taip, tai net ir paskutinio baliaus nesulauksiu. Kviečiu nuoširdžiausiai. Beje, o dar savo dainų nepradanginai?
   - Kaip galėčiau, jeigu kaip Tada,- plačiai nusišypsojo Kęstutis arba politinis kalinys Z-311 ir, kilstelėjęs gitarą:

        Kaip teka vanduo Nemunėlyj,
        Kaip sutemas blaško aušra,
        Taip grįšim ir mes į tėvynę,
        Nes ji mums per amžius šventa,-

padainavo ir paduodamas man gitarą:
   - Grįžom. Oi, ne visi, bet grįžom ir reikia būti, lyg būtumei grįžę visi.
   - Ačiū, - kažkodėl pasakiau ir pasibaiminęs, kad nesutrukdyčiau. – Nepaisykit, Kęstuti, kad kartais padūsauju.
   Niekuomet  negalėjau suprasti, kodėl dažnai įtikinėjama, kad , esą, iš toliau geriau, aiškiau matyti.  Kai negali  atsakyti į šį „kodėl?“, tai aiškumo, deja, ir iš toli žiūrint ne kažin kiek. Tačiau girdėdamas pasakojimą apie mūšį Mankevičių sodyboje, jau irgi patikiu, kad iš toli geriau matyti. Man tai todėl, kad dažniausiai tik po ilgo laiko žmonėms į rankas patenka reikalingi dokumentai. Regis, vėl pamačiau parašą majoro Brindo, kurį Kęstutis vadino opero sektoriaus  majoru.

Kęstutis:  
Štai prie  mane yra aktas, surašytas Vilniaus opero sektoriaus  majoro  Brinko. Pastebėkit, kokia didelė masė kariuomenės buvo sutraukta prieš šitą sodybą. Ir galit įsivaizduot,  kokia turėjo būti šitų vyrų narsa, kad iš tokio apsupimo jie sugebėjo prasiveržti, prarasdami tik keletą žmonių. Tiktai lietuvis gali taip padaryti. Aš kitaip neįsivaizduoju.

Stasė:
Mes visi bėgom, o jie jau davė ugnį. Vietoj žuvo vienas partizanas. Nubėgus apie 400 metrų žuvo dar du. Visiems kitiem pavyko pabėgti.  Mes irgi - vaikai ir paaugliai - pabėgome. Kadangi mūsų 30 hektarų ūkio pastatai buvo dideli, medžiai dideli, tai degė tokia liepsna  ir šaudymai tokie, kad buvo girdėti Alytuje. Net ir Balbieriškyj. Ir kada aš nubėgau maždaug du kilometrus, bijojau, kad manęs gali nepriglausti. Klausia, kas ten dega? Kad, sakau, aš nežinau. Sako, ten atrodo Mankevičių ūkis dega. Na, savaime aišku, išlaikiau savo ašaras. Nubėgau toliau pas bendraklasę. Ten radau partizanus, kurie mane užkišo, palaikė dvi dienas. Sako, tu turi pasišalinti dėl to, kad čia būdama mažiau padarysi reikalingo darbo. Trauk Kauno link.                                                                                                

   - Šaltinėli, būk!- atsisveikinant pasakė Aldona. Aš irgi pamosavau, o iš toliau išgirdome laukiantį Įgagą.
Buvo smagu numanyti,  kaip netrukus jis godžiai gers iš šaltinio parneštą vandenį. Skambtelejo  ant peties nešama Kęstučio Lakicko gitara.
- O kur jis, - paklausė Aldona
- Sakė, reikia gyventi lyg būtų sugrįžę visi.
(IX iš "Skaitau save")