jie nužengė iš dangaus
ir į kardus sudėjo žodžius
godžiais bučiniais vainikuodami moteriškumą
plieniniai delnai kupini
medaus iš žviagždžių
ir vynas ne prakaitas kūnais granito srūva
jie audrai pakirpo sparnus
sugavę it paukštę
ir žąslus eikliems viesulams į pursnas įspraudė
apžergę pasaulio šalis
atidavė ugniai laukus
juose nebegieda rytais spinduliai rasa nebečiauška
jie tyli ir žvelgia giliai
į sąmonę kiaurai akis
ir mane atiduoda pulsuojančiai nebūčiai
tik oda jaučiu kaip bučiuoja
bejausmės lūpos stingstantį
vašką gyvybės šviesos išdalydami skiautes
vokų neatplėšus tik pirštais
tvirčiau įsikibus laikausi
į atmintį Tavo kvapo plaukuos ir ant rankų