Kalnai vienatvės brenda ugnimi,
Su jais ir aš pro kiparisų šviesą,
Bedugnių akyse gaisrai vieni
Mums tiltus prarajų baltus ištiesę.

Net kraujas stingsta man nuo tos šviesos,
Juk jau beveik rudens griūtis artėja,
O tu manęs prašai širdies visos
Pro permirkusį uolomis granito vėją,

Karaliau mano vasaros vienos,
Žvaigždėtą dangų man nuskynęs visą...
Skardžius šviesa apgaubsiu dovanos
Baltesnės už kalnų viršūnes nišą.