Žiūrėdamas į pirmą kartą gyvenime taip skaisčiai baltą mėnulį, pajutau šaltį. Ne šiaip kad būtų papūtęs vėjas ar užėjusi kokia vėsuma. Ne... Jis sklido iš Jo – to milžiniško tuščio apskritimo juodoje kaip smala dangaus platybėje. Iš jo sklido šviesa, vienu metu netgi rodėsi, tarsi būtų įjungta nedidelė sieninė lempa ir užklota švelnia skraiste. Norėjosi ją išjungti. Tačiau žvelgdamas į tą tuštumą, kurioje jau pradėjau įžiūrėti netgi kelis didesniųjų kraterių kontūrus, mačiau save... Tarsi įspęstą į kampą aplink zujančių, lakstančių ir nerandančių sau vietos žmonių, tarsi aš ten kabėčiau vietoje Jo. Tarsi tai aš ten kabėčiau likęs vienas ir netgi ne šviečiantis, o tik atspindintis šviesą. Tarsi mano veidu tekėtų ne ašaros, o smėlis, kuris baigia mane sugraužti ir iš likusio veido kontūro palikti tik dvi juodas duobes.
Tą vakarą pabudau maždaug trečią nakties ir, pamatęs tą vaizdą, pradėjau verkti... Po penkiolikos minučių suskambęs telefonas privertė atsikelti. Pranešė, kad mirė mano krikšto mama.