Apniukęs pusiaudienis. Sėdžiu pievutėje, skabau ramunės žiedlapius ir niurnu po nosimi: mylinemylimylinemylimylinemylimyline...“ Atrodo, nebus pabaigos. Ūmai dangus dar labiau apsiniaukia. Debesų kumščiai ima grūmoti vis stipriau ir stipriau... Galop prasigniaužia ir prapliumpa lietus. Pasileidžiu bėgti ir, pribėgusi kluoną, žaibiškai praveriu duris. Kiaurai permirkusi griūnu į šieną. Švelniai kutena sudžiūvę dobiliukai, pienės, ramunės. Ant kairiosios rankos nutūpia iš kažkur atsiradusi boružėlė. „Nagi, kaip vaikystėje, paniūniuok dainelę“, – šmėžteli galvoje.
Pakylu, praveriu nedrąsiai duris ir sušnabždu: „Dievo karvyte, skriski į dangų...“ – tiek teįstengiu prisiminti. Atrodo, to visai užtenka. Boružėlė akimirksniu pakyla viršun ir išnyksta danguje mažyčiu taškeliu. Tuo pat metu švysteli saulė, kuri vis plečiasi ir plečiasi...