Veide, ant drobės potėpiais išryškintam,
Apgaulėj brizo, kai paliečia nugarą,
Tyloj, kai žvaigždės sapno fazę išvagia,
Šešėliuose, kai šalia kojų sugula,
Pinkoduose į tiesą, išsitrynusiuos,
Keliarodžiuos iš nežinios į nežinią,
Tuščiuos delnuos, laukimą išsigryninus

Tiek daug tavęs, tiek skaudžiai daug tavęs

Maldoj ne išganingoj, jei ne dviese,
O vienbalsiu – į smilkinius atatrankom,
Drąsiausiam žingsny per raudoną šviesą,
Laike būtajam, virtusiam vienaskaita,
Pilnuos iki kraštelių žvilgsnio krateriuos,
Staiga taikliausiai kulkai atsigręžus,
Ir sąrėmy, šiukštu, tau nepapasakot

Kiek daug tavęs, kiek skaudžiai daug tavęs