Dar pasibūkim mudu jaukiai...
Nors vakaras jau dieną braukia,
Bet dar saulėlydis už miško
Ryškiu raudoniu neištiško.

Seniai juk šitaip besėdėjom,
Sulaukę vakaro regėjom,
Kaip debesys kuproti neša
Saulėlydžio spalvų miražą.

O žvaigždės krenta ir rugpjūtį!
Sau leiskim po jomis pabūti.
Nedaug šios vasaros beliko –
Rugsėjis savo sosto tyko.