Išsidraikiusios mintys – rugsėjy voratinklio gijos.
Mano pilkas dangus praskaidrės gal rudens vakarais...
O dabar pažeme kuklūs norai ir svajos vilnija,
Tyliai gęsta saulėlydžiais, tirpsta mėnuliais šaltais.

Neskubėki sušukt įkandin savo bėgančio laiko,
Net neklausk – ar išskido užgulus nuvargus migla.
Niūrūs lietūs liūdnai krenta žemėn, juos vėjas vis vaiko,
Byra žemėn lašai, o jam vis ne gana, ne gana...