Laikas dabar toks, kad nedaug galvoju, ką daryti, ką atidėti ar nusispjovus į kai kuriuos, mano supratimu, neesminius reikalus, juos užmiršti. Jaučiuosi it kažkieno būčiau atiduotas kelionėms karieta ir net nėra laiko pasidairyti po ją. Pakilęs sėduosi į įprastą vežėjui vietą, tik nedaug žinau, kada važiuos, kada – ne ir beveik nieko nežinau, kas pačioje karietoje. Pasostės erdvė apdalija sielą ir nuovargiu, ir džiaugsmu, nuoskaudomis ir kitokiais dvasios pojūčiais. Manęs jau nelabai jaudina kitų agresyvumas, ypatingai tų, kurie neva karietos nesugeba pamatyti ar net pajausti, nors neretai juos pastebiu esančius būtent joje. Keliauja be bilieto ir laimingi it maži vaikai, suradę žaisliuką. Retas kuris užklysta į pasostę ir tai, žinoma, puiku, bet kuomet užtrunka pasirodyti mielas Seneka, darosi neramu ir netgi pradedu pykti. Užsispyrusiai į karietą neateina ir Vidinis – girdi, dar suspėsiu, Pranuci, suspėsiu. Tačiau žinau, kad neateina dėl daug ko, o didžioji priežastis - kad karietai būtų geriau. Ypatingai jo – o ir mano – dalią apkartino, kad  nuvažiavus karietai net į artimiausios praeities prieigas, mudu jau negebame pasikalbėti transindukcijos būdu. Todėl pasilikęs namuose ir užsispyrusiai tikėdamas sėkme, užsiiminėja eksperimentais, o jo talkininke tapo Šventoji.
   - Dzieduli, ateis laikas ir aš labai norėsiu būti karietoje. Labai. Bet gal mudviems su dėde Vidiniu pasiseks neatėjus į karietą, joje būti.
   - Labai apsidžiaugčiau, kad taip atsitiktų greičiau,-pasakiau nuspėdamas apie ką ji kalba. Jau anksčiau lyg netyčia buvo pasirūpinta, kad karietos Pasostėje prie kitų vežėjo reikmenų atsirastų „Teisybės visi bijosi“ pradiniai tekstai. Beje, atsirado jie greitai po to, kai laikydamas mano delną savo saujoje Vidinis pamėgino sužinoti, ar gerai atsimenu kadais neblogai įsiminusius tekstus. Dabar jie buvo čia pat, šalia ir nereikėjo bandyti atsiminti.
   - Vidini, šyptelėjau savyje, - norėjai išgirsti apie sudužusios karietos vežėją, mano bendravardį – bendrapavardį. Tai va, klausyk, bičiuli, ir pranešk kitiems.
Ir akimis perskaičiau:
  
   “Taip, mielieji, esu buvęs tos Radijo karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti ir žinau, kad  juo buvau nuo 1994 metų pradžios iki 2001 metų pavasario vidurio. Taip pat atsimenu, kaip po Radijo karietos žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, kas priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai rašalo. Tačiau jeigu kas, perskaitęs juos, užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad mano užrašus perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į  jo dvasią, keičia žmogų ir tuomet jis pasaulį išvysta gerokai kitokį. Galbūt asmeniškai ir jūs, mielas skaitytojau, pajausite tą galią, kuri gyvenimo nuokalnėje  netikėtai atsirado šalia manęs. Pripažinkime, jog pasitaiko, kad ir neįtikėtini dalykai tampa realybe, su kuria ar kurioje reikia žmogui gyventi...“

   Suklusau. Ir dabar jau užrašu liudiju, kad ką besakytumei, o tiesa tokia, jog sunku tokį save skaityti. Kur tas bent Vienas, perskaitęs užrašus, įvardintus “Tiesos visi bijosi“, jeigu taip neblogai pasidarbuota, kad jie būtų ištrinti. Koks Negeras mane sukurstė prakalbti į žmones, vadinant juos knygos skaitytojais, jeigu lig šiolei jos nėra ir rūpintasi, kad jos niekuomet nebūtų?
   Nejauku, negera ir jau žvalgausi norėdamas, kad vėl ant galvos ir karietos užkristų pargyventų metų žiemos ir jų sniegas. Bet ir karieta, kaip jau sakyta, deja, BŪNA IR NEBŪNA.
   Ir netikėtai it komandą išgirstu: “Dėkit iš vietos!“ Sprangūs žodžiai kartojasi it šūviai - kartą, antrą, trečią...
- Tu čia , Aldona? Kodėl taip karingai nusiteikusi?
   Aldonai pavyko prisiminti Stasę ir jai buvo smagu: vežėjas nežinia ką bumbėjo bumbėjo ir, prašau - išbumbėjo labai padorų dalyką.“ O jeigu iš tikrųjų,- pamanė ji,- nuvažiavus į svečius? Sveika gyva, mieloji. Atleisk, kad primiršau, bet va girdžiu vežėją, kad norėtų pasižvalgyti po Mikutiškes, girdžiu minint Antaną ir Domicelę Mankevičius, girdžiu, kad Mikutiškėse yra sodyba, kurios pakaktų visai Lietuvai apdalyti.
   - O! taip nekalbėk, kaip dabar manai.
   - Iš kur žinai, ką manau?
   - Kai karieta važiuoja, tai nebūna sunku.
   - O kodėl turėčiau nekalbėti, ką manau?
   - Buvo tokia sodyba. Dabar tos jau ten nėra.
- Nėra? - lyg krūptelėjo. – Oi, kiek daug ko netekę... Užverti ar išplėši kalendoriaus lapelį ir net nedingteli mintis, kokios netektys be jo ateina būti su mumis. Ir gal reikia Dievui padėkoti, kad daug ką jis leidžia mums užmiršti.

Stasė:
    Atvažiavo mašinų daug. Daug kariuomenės. Jie po vieną šaukė į kambarį. Ten vedė kankinimus, reikalaudami pasakyti, kas, kur ir kaip. Kiekvienas išeidavome kruvinas ir baltas. Nieko negavę, jie pasakė - degsim pastatus ir tokiu būdu pasieksime savo tikslą.
   Tėvelį laikė už sprando, pistoletą į galvą atkišę ir vis reikalavo: parodyk! parodyk! parodyk! Išgirdau, kad šūvis. Po jo - serija šūvių. Ir pradėjo degti visi namai.

   -Tai jinai, Stasė?
   - Taip, Aldona. Tai ji, Stasė.
   -Vadinasi, važiuojam. Karieta ir vėl, ačiū Die, važiuoja.

Stasė
Gyvenau gausioje šeimoje. Šeši vaikai, tėvai. Užėjus rusams prisistatė patikimas žmogus – Jučys pavardė. Prisistatė ir pasakė, kad mes privalom kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Jis pasakė, o aš sureagavau šiltai, o po kurio laiko įstojau į ryšininkų eiles. Daviau priesaiką, bučiavau kryžių, vėliavą ir ginklą sakydama, kad kovosiu už Lietuvą. Tarnausiu Tėvynei Lietuvai, Dievui ir artimam.
Tuomet man buvo aštuoniolika.
  
Gal aš snūstelėjau. Gal Aldona snūstelėjo. Gal abudu snūstelėjom, bet gyvom, nemirksinčiomis akimis regiu, kaip iš praeities laikas atsitraukia į dabartį ir jame stovi jaunutė Stasė.
   -Taip, Aldona, tai jinai,- pakartoju ką tik sakytus žodžius.- Tai Stasė, Domicelės ir Antano Mankevičių duktė.  Dar Kęstučio Lakicko  net žinot nežino, nors.. kažin, ar galima taip teigti. Kai žmonės sąžiningai vaikšto vienu Lietuvos laisvė keliu, tai jau bent žino, ką jie privalo daryti. Ir todėl nesakykim, kad tokioje teisybėje jie buvo nepažįstami.
Stasė:
Protėviai, tėvai buvo užgyvenę pakankamai daug ir palikdamas šešis neparuoštus vaikus, tėvelis sakė: “Dėkit iš vietos!. Buvo caro kariuomenės kareivis. Duoda  nurodymą, kad duokite atsišaudymą iš vietos...

Žvilgterėjau į Aldoną-girdi ar ne?
   -Neseniai sakiau, kad esi apniukęs kaip rudenio dangus, o dabar ir aš pati ne kitaip atrodau. Ir net nežinau- kodėl. Turbūt todėl, kad nemokame sustoti nei prie politinio kalinio, nei prie parašytų, tačiau dėl pinigų okos neišleistų jo knygų. Nemokame tylos minutėje pastovėdami prisiminti tragedijas tokių sodybose, kaip kad Mikutiškėse Antano ir Domicelės Mankevičių. Važiuojam...
   - Betgi mes taip ir darome, Aldona.
     Ilgai, pratisai kaip garvežys sužvengė Įgaga.
  (VII iš „Skaitau save“)