Lyg ir seniai buvau išėjęs,
Užkėlęs medinius vartus,
Tiktai dažnai, atsitokėjęs,
Prie jų ir vėl save randu.

Žiedai jurginų veidą liečia,
Kardeliai glaudžiasi keli,
Tarsi užeit į vidų kviečia
Sodo varteliai praviri.

Kažkas ne taip. Akys nemato
Tėvų sodintų obelų,
O ir vyšnia kita prie tako,
Kitokios gėlės prie langų.

Tiktai ore, o gal gi žemėj,
Jėgą nematomą jaučiu,
Tarsi už rankos kieman veda
Ir dar prilaiko už pečių.

Vaikystės pėdas metų vėjai
Užpustė dulkėm užmaršties,
Tik tau vis rodos – vakar bėgai
Rasom po per trumpos nakties.

Išminčiai, mokslas dar nežino
Gimtų namų traukos lygties,
Kuri į praeitį grąžina,
Kaip būtum vėl dvidešimties.

..........................................

Išėjęs pareinu...
Ir kaipgi nepareiti,
Jeigu iš čia nešuos
Gyvenimą kaip kraitį.