Virš miesto kabojo sunkūs vilnoniai debesys. Stogus ir grindinį atkakliai trankė maži švinininiai nepatenkinto lietaus kumštukai. Viskas atrodė pilka, lyg išvoliota pelenuose. Pilkšvai violetinis dangus, išplaukę rusvi stogai su pilka atšokančių lašų miglele. Nutekėjusių dulkių ir purvų ornamentais išmarginti kažkada spalvingi, dabar nutriušę ir pajuodę namai. Šlapias, sidabrinio veidrodiškumo grindinys. Neramiai  besiranganti minia. Vos vienas kitas praeivis teturėjo skėtį, veidais tekėjo lietaus ašaros. Kai kas dairėsi į aukštas parduotuvių vitrinas, ko gero, vienintelį spalvų šaltinį aplinkui, kas pakėlęs akis į niūrų dangų išraiškingai susikeikdavo, kiti, mosuodami apsiaustų skvernais, skrosdavo minią lyg laivai jūrą. Visi jie traukė į vieną vietą, aikštės pakraštį. Aikštę supo daugybė namų dideliais langais. Užuolaidos visur buvo užtrauktos, net jei virš raižytų durų kabojo kepėjo, juvelyro ar pirklio iškaba. Virš durų matėsi, jei ne iškaba, tai kažkokie seni apsilaupę užrašai. Tik dabar jie tikriausiai nieko nebereiškė. Namų stogai buvo statūs lyg čiuožyklos. Žymiai aukščiau už visus kilo vienintelio balto bokšto stogas. Jis stiebėsi į dangų lyg eglė aštriais briaunotais, tačiau velniškai grakščiais šonais. Pastogėje buvo išsirietusios arkos, pro jas matėsi varpai. Būtent į tuos varpus užvertę galvas žiūrėjo praeiviai.
Gūdžioje dangaus pilkumoje baltos bokšto sienos ryškino mėlyną siluetą. Jis stovėjo atsirėmęs į arką, tačiau daugiau nieko nesimatė. Staiga, žmogui pasitraukus iš akiračio, ėmė skambėti šventyklos varpai. Iš bokšto arkų pasipylė kažkokie popieriai, lyg milžiniški sniego kąsniai jie krito į minią.