Ei, kur žemuogės?

Saulės spinduliai žaidė rasos karoliukais, vėjas – smilgų stygomis. Į pamiškę atstriksėjo kiškių šeimyna ir voveraitė.
          Staiga kilo triukšmas. Miško pievelės šlaite nebebuvo nė vienos žemuogės. Vakar jų buvo galybė. Voveraitė šaukė kiškiams, kad jie, begėdžiai, visas žemuoges suėdė. O tie ją gėdino ir vadino melage. Triukšmas pažadino skruzdėlytę. Ji visus ėmė raminti. Po to mąstė garsiai:
- Uogos dingo naktį. Kas jas galėjo surinkti? Lėkim pas ežiuką Spygliuką! Jis vakar pamiške pupsėjo. Gal jis matė?
          Visi patraukė prie žagarų krūvos, kur ežiukas gyveno. Su juo pasikalbėjo. Spygliukas papasakojo, kad temstant matė kažką su žibintuvėliais švytuojant žemuogių pievelėje. Jis nesuprato, kas ten vaikščiojo. Kiškiai purtė galveles, voveraitė traukė petukais. Niekas nežinojo. Skruzdėlytės mažoje galvelėje sukirbo įdomi mintelė, ir ji tarė:
- Reikia eiti pas pelėdą. Ji nakties paukštis – žinos.
          Visi sužiūro į voveraitę. Ji medžių šakomis greičiausia pasieks miško senąjį ąžuolą, kurio drėvėje įsikūrė pelėda.
           Liuokt, liuokt! Štai ir ąžuolas. Nedrąsu žadinti išverstaakę. Pasibeldė. Išlindo užsimiegojusi pelėda. Išklausė voveraitės bėdas, šyptelėjo ir pasakė, kad tai jonvabalių šeimyna iš paežerės vakar naktį žemuogiavo. Padėkojo rudauodegė ir paknopstom pasileido pas draugus. Uždususiu balsu jiems ėmė šaukti:
- Žinau, kas pavogė mūsų žemuogėles! Kiškiai, lėkit prie ežero ir atimkit uogeles iš vagišių!
          Kiškių uodegėlės tik sušvytavo. Tolumoje mėlynavo ežeras. Jo pakrantėje rado jonvabalių namelius. Nereikėjo nė atverti durelių, net lauke kvepėjo žemuogėmis. Supyko kiškiai ir ėmė bartis. Pabudo jonvabaliukai. Jie bandė raminti kiškelius:
- Nusiraminkit, nepykit ir paklausykit! Mes jums norėjom suruošti Joninių šventę. Jau ruošėmės kviesti jus. O kokia šventė be vaišių? Pririnkom žemuogių, išvirėm uogienę. Visą naktį dirbom. Gerai, kad atėjot, nebereikės mums pas jus lėkti.
         Kiškiai susižvalgė, nurimo. Draugiškai atsisveikino ir pažadėjo vakare atskubėti į šventę ir dar draugų atsivesti.
         Striukauodegių parnešta žinia visus miško ir pamiškės gyventojus nuramino ir pralinksmino. Jie džiaugėsi kvietimu į šventę ir kad nebereikės stebėti paslapčia žmonių Jonų šventės – jie patys švęs.
          Saulė nuslinko už medžių. Prie ežero susirinko daugybė norinčių pasilinksminti. Čia žiogas smuikavo, lakštingala suokė. Visi, kas turėjo kojas, šoko Joninių šokius. Kai pavargo, kabino didžiausiu samčiu žemuogių uogienę, gėrė gėlą ežero šaltinio vandenį. Visi kvatojosi iš žemuogių „vagystės“. Paryčiais skirstėsi namo ir dėkojo jonvabaliams už šventę.
skaimik