Malonė
Vasiariahas. Daugiau aš nepamenu nieko. Tai galėtų būti vieta arba laikas. Galbūt vardas? Mano? Aš nepamenu. Kažkada, kol dar buvau, turėjau draugą, jis norėjo vadintis Urieliu. Bet tai buvo taip seniai...
***
Čia tamsu ir šalta. Jaučiu, kad ten aukštai, kur žvaigždės, dabar naktis. Lėtai kylu, skverbiuosi per dirvožemį ir sunkias medžių šaknų grandines. Susilieju. Užsimerkiu ir leidžiu nakties bangai mane pakelti. Po manimi miestas, begalinis šviesos vandenynas. Ir šiluma. Leidžiu jai mane persmelkti, užliūliuoti, nusinešti. Nėra reikalo skubėti, man priklauso visas pasaulio laikas. Tingiai išskiriu dvi švieseles, gal tik šiek tiek ryškesnes, nei milijonai kitų. Jų kvapas ir mintys persmelkia mane. Aš juos myliu. Aš neturiu formos, lėtai nusileidžiu prie lango.
Vyras? Moteris? Lėtai paliečiu stiklą ir šaltas virpulys nubėga mano miglotomis formomis. Negaliu ilgiau tverti. Didelėje lovoje - du kūnai.
Perbraukiu pirštais jos plaukus ir palieku bučinį ant blyškaus peties. Apkabinu jo kaklą ir apsisukusi lūpomis įsisiurbiu į spenelį. Atlošiu jos galvą, jaučiu sunkų kvėpavimą, viena ranka pakeliu jos naktinius marškinius. Nesipriešinu, kilsteliu klubus padėdama, laisva ranka glamonėju jį. Jaudinuosi, mano rankos karštligiškai tyrinėja jos kūną. Jis skuba, erzinu, rankomis įsiremiu į jo pečius ir ar atsisėdu jam ant krūtinės. Suspaudžiu jos krūtis, stipriau nei reikėtų, ji užsimerkusi. Lėtai pasilenkiu ir suleidžiu nagus jam į veidą, jaučių kraujo lašelius, jis rėkia. Nusimetu ją, užlaužiu rankas už nugaros ir stipriai įsiskverbiu. Palenkiu galvą ir staiga lošteliu atgal, kraujas iš jo praskeltų lūpų varva mano pečiais. Laisva ranka suspaudžiu jos sprandą, stipriai. Staigiai pasisuku ir atsigręžusi į jį, suleidžiu dantis į jo kaklą. Pastumiu ją, o kitą akimirką užgriūnu, jos kojos apsiveja mano klubus. Pati įtraukiu jį į save, jo kraujas iš praplėštos venos srūva man ant krūtinės ir veido. Judu vis greičiau, akyse temsta, turbūt netekau daug kraujo, pirštais užčiuopiu jos miego arteriją. Mano kūnu kyla kažkas karšto ir sunkaus, prispaudžiu jį prie savęs iš visų jėgų ir suleidžiu nagus į kruviną ir prakaituotą nugarą. Jaučiu, kad netenku sąmonės, iš visų jėgų pirštais suspaudžiu jos kaklą...
***
Žvelgiu į žmones. Vyrą? Moterį? Miegamojo stiklą, namą, gatvę, miestą. Paliečiu atsisveikindamas. Aš nežinau kodėl taip darau. Man lengva. Žinau, kad jie buvo laimingi. Aš niekas, migla, šešėlis kuris paliečia žmones ir leidžia jiems būti savimi.
Nėra didesnės malonės, nei būti pačiu savimi, kartu su savo mylimaisiais...
Aš vardu Vasiariahas. Atleisk man Tėve. *
-------------------
*Urielis (Dieviškoji Šviesa) pagal įvairius triadų skirstymus yra vienas pagrindinių arkangelų.
Vasiariahas - judėjų ir krikščionių apokrifuose minimas angelas, galbūt „Dievo malonė“.
Dauguma viduramžių krikščionybės teologų manė, kad inkubai ir sukkubai yra puolę angelai.