„O Aš jums sakau, kad kiekvienas,
žvelgdamas į moterį ir jos užsigeisdamas,
jau svetimauja savo širdyje.“ Šv. Matas, 5;8

pavasarį negerki sulos
pabėki nuo apvijusių lelijų
lai grožis besiskleidžiantis bujos
užsimerki kai žvaigždėmis lyja

suvystęs į tramdomus save
stebėki
geiduliu besiskleidžiantį  žiedą
siautulingą galią prigimties
dangus žodžiu nurėžia

užtvenki aistrą savyje kuri
abejingumo plėšia kaukę
užtrenki visas įmanomas duris
į širdį neįleisk kas šaukia

atodūsiais vidurnakčio tyloj
kurių girdėti nieks nenori
alpės liepsnojanti geisme
šią naštą užsikrovei oriai

tad
skinki mirksnį aistroje
išgirsk nakty kas šaukia
vartojančiu čia atėjai
išeisi tuščia sauja

o
išsopėjo nelytėta iš giliai
inkliuzu į sąmonę įklimpus
neatgailauju bet meldžiuos
kad neišbluktų dovanotas žvilgsnis