Kala ir kala į galvą, į širdį,
Tartum kirminas graužia šaknis –
Esi mažas, pasaulis tavęs gi negirdi,
Po sparnu, kur didesnis palįsk.

Ką ten reiškia dvi svetimos raidės raidyne,
Pasiimk, juk mokėt nereikės,
Pagalvok tik, dvikalbę lentelę prie namo kabina,
Ne ant tavo galvos ji kabos.

Kai kirvarpos medį net didžiausią apninka,
Po metų kitų tikrai jis nudžius.
Valstybės kamienas šiandieną lyg tvirtas,
Dievas žino, kiek laiko toks bus?

Kiek laiko išbus, kai tauta vis po žingsnį
Dėl kitų savo vertę praras?
Į nuolaidų pelkę vis grimsim ir grimsim
Akli savanaudžiai jei ves.

Aukštos kėdės, koalicijos, politinis biznis,
Iškeltas aukščiau virš tautos patirties,
Bus tik trumpas ir tuščias iliuzinis skrydis
Vienadienės plaštakės nelaimingos lemties.

Užsimerkę ministrai naivų pokerį žaidžia,
Vietoj to, kad ištartų – gana,
Svetimiesiems paliksim svetimą raidę,
Brangesnė už viską lietuvių kalba.

Tautos garbei matuoti mato nieks neišrado,
Tiktai žmonės kartais būna menki,
Kurie zyzia uodais ir nuolat verkšlena –
Mes silpni, nieko mes neverti.

Savo protėvių žemėm didžiuojasi rusai,
Net ir lenkai, prancūzai, kukli švedų tauta,
Tiktai baltišką kilmę lai pamiršta lietuviai,
Valdžios vyrams, matai, tautiškumas – klaida.

O, lietuvi! Tu savo garbės dar ir pats nepažįsti,
Atsistok tautos duotu ūgiu,
Ne kaimynai suręs tau gyvenimui gryčią,
Tiktai pats, savo rankom, protu.