Voratinklių rūbas
Man patinka voratinklių tinklas -
Jis sugaudo vienatvės dienas.
Rudeniop, kai javų pėdais dingsta,
Šiluma ir žiedų marguma.
Jie apipina širdį - ištverti,
Nepabėgt ir tamsoj nepaklyst.
Spinduliai išsisupę, palieka
Saulės pasaką - vėlei sugrįžt.
Jau tada, kai upeliai patvinsta,
Išdalinta išsenka žiema,
Man jie primena skubančią kaitą
Ir prabėgančias mūsų dienas.
O voratinkliai draikos - atgimti
Ir iš naujo aprengti šakas.
Lyg nudilusius rūbus išmaino,
Nusiprausę lietaus pursluose.
Ir vėl rengiasi rudenio apdarą,
Mezginėliais vorų išmegztais.
Man patinka ilgėtis ir laukti.
Juk kas bus - tą sutiksim - tikrai.