Atnešti laimės
Jonukui, jauniausiam anūkui
Aš nežinau, kur laumės tinklą audžia
Sugauti laimei ryto pamiškėj,
Kur švelniai rageliu vilioja, gaudžia,
Kol rankon nukrenta žadėtoji žvaigždė.
Nueičiau, paprašyčiau, gal man neatsakytų,
Juk nieko nieko sau lig šiolei neprašiau.
Tik tau vienam, ką tik atėjusiam, mažyčiui,
Atnešt norėčiau laimės kuo daugiau.
Dar nekalbi ir seneliu vadinti dar nemoki,
Tiktai šypsaisi šypsena plačia,
O aš girdžiu ateinantį, man skirtą brangų žodį,
Jau parašytą laiko erdvėje.
Ne, debesų nereikia, jų dar daug praleisi
Viršum galvos šviesių ir tamsesnių.
Dabar tegul viltis baltus takus išskleidžia,
Juk kai motulė saugo, taip gera ir ramu.
Jeigu kas nors ir kada nors kalbėtų,
Kad žemės keliuose vien akmenys kieti,
Tu neklausyk, kalbom tom netikėki,
Nurinksiu rankomis, maldom nuoširdžiomis.
Dabar šypsokis, auk ir būk laimingas,
Sapnuok pirmosios vasaros sapnus,
Kaip sodo obuolius, prinokusius nuskynęs,
Už tavo laimę laumėms juos nešu.