Ilgesio taurę ligi dugno išgersiu.
Nežadėjo man nieko kvatoklė lemtis.
Šypsojosi ji ir sakė - ištversi,
Užgrauš, jaučiu, viltis įkyri lyg trandis.

Tad kaltinsiu ir teisiu visą pasaulį,
Kurio net aprėpt mintimis negaliu.
Aš – aklas, kurtus Dievui, nenauja,
Dėliojant iš  spalvoto stiklo trupinių:

Šią pievą, šį beržą ar rūką, ar jaują
Lyg vaikiško žaislo stiklo erdvėje,
Inkščiu lyg šunytis už žodį užgaulų,
Maivaus ir raivaus lyg gyvatė kaltėje.

Ne pasaulį dėlioju – save iš apgaulių,
Nepakanka  liepsnojančio krūmo tiesų.
Kaip trūksta šiam veiksmui man vaikiškų saulių,
Biro ne laikas - smėlis tarp pirštų tiesių

Kaip išspręsti  man  savo ilgesio lygtį?
Atodūsį drasko įkyri nežinia,
Kurčiais vektoriais erdvę ir laiką, ir X
Sudėlioja skaičiams palankiąja tėkme.

Dar ir kaip priklausomą, kaitomą vėjų –
Miražas pakeisti kokybę ir kryptį:
Aš ženklo ir kūno nelaisvėj kalėju,
Bet laisve svaigstu, galiu sykį neklysti.