Užsilikę
Nepamiršau dar žodžių, vertų juos pakartoti,
Nes jie tebeklajoja, lyg tyčia užsilikę.
Tik nusivilt neverta - nenoriu jau žinoti,
Jei kartais šventas melas užsupdavo teisybę.
Dienų tėkmė nuplovė sodrumą tavo žodžių,
Bet praeičiai nupiešti - išsaugota paletė.
Nors niekas man nesakė, jog privalau tausoti -
Gan ryškų jos paveikslą pajėgčiau jais išlieti.
Dar pamenu, kaip žodžiais tarsi vynu nugirdei,
Tuomet ne vien tik sielą pasivogei ir šildei -
Nebesvarstau, ar buvo tai tiesa, ar tik kerai.
Ir nors tai prisiminus, audra užklumpa širdį,
Bet aš, mums susitikus, prašyčiau vėl įpilti -
O kas... ar mano metuose apsvaigt jau negerai?