Levitacija

Pavargę žiedai vis gręžias į saulę,
nustebusio ežero veidą glosto migla,
mėlynoji tėkmė amžinybės plevena,
lyg Šagalo paveikslų ašramose,
neįveikiama savo esme.
Tylą ardo pakylantis paukštis,
vandens veidrodį plaka sparnais,
staigiai lekia kaip šūvis į erdvę,
atspindy apsivertusių medžių viršūnėse
supas trapumas dabar.
Debesų šokio vaizdas sakralinis,
pakylėt ten save virš savęs,
paaukojus jausmus neįmanoma,
atsiskyręs nuo viso pasaulio,
susitelkt tik į dvasią Sanjanoje
gali kietmedžiu virtęs žmogus.
Sklandau tarp svajonių tarpeklyje,
tarp nuotrupų žodžių,
sentimentais žymėtų daiktų,
visuma panaši į misteriją
anapus ribos be ribų,
tolumoj siluetas moters priartėja,
nežinau, ar tikra, ar ten tu.
Žilvinas