Pompastikos baimė
Parašiau apie Tėvynę, sako – pompastika,
Parašiau apie lelijas, sako – vanduo,
Parašiau apie meilę, sako - tai melas,
Pabodusi tema, kaip šlapias ruduo.
Parašyčiau apie derlių, bulviakasį kvapnų,
Pasėtus rugius, suartus laukus,
Žinau, net girdžiu, kai kritikas sako –
Pamiršk, tai realizmas, buvęs, baisus.
Gal meilės neliks tėvynei ir žemei,
Vėliau - mažam paukščiui, žydrynei linų?
Gal pamiršime pievą, jos tolumą žalią,
Nemuno vagą, svaigų kvapą miškų?
Laužome žodį, suvejam sakinį, mintį,
Poezijos daržą apraizgome lyg vielomis,
Kad tiktai žmogus prasmės neįmintų,
Tikėtų vien frazėmis jam painiomis.
Sakai, jog aš klystu. Ne, esu realistas.
Po senovei vis meile, Tėvyne tikiu.
Rašau kaip kalbu, o kalbu kaip galvoju,
Žodyje žodį, ne tinklą randu.