Dangus buvo paslėptas už tamsos pečių. Kažkoks keistas. Ir vėjas audringai sukosi medžių šakose. Nakties vidurys. Pats geriausias metas mirčiai. Devintas aukštas. Pravertas langas. Dar keli žingsniai ir bus viskas. Lyg ir baisu. Gal ne šiandien. Gal dar pabandyti. Dar vieną dieną, dar vieną galimybę – ir sau ir pasauliui. Jo ryžtas susvyravo. Bet jau nebebuvo kur trauktis. Prarado pusiausvyrą. Galva ėmė suktis. Dar labiau išsigando. Bandė grįžti į vidų, bet jau per vėlu. Paslydo koja. Kūnas be garso krito žemyn. Jis nerėkė. Neišleido jokio garso. Regis nesuprato, kas atsitiko. Jautėsi taip lyg jį neštų vėjas. Kažur toli, kur niekada nebuvo.
Robertas atsibudo lovoje. Bandė prisiminti. Jis nebuvo ligoninėje, bent jam taip atrodė. Gulėjo ne savo kambaryje. Gal tai rojus? Nors į rojų visai nebuvo panašu. Kamabaryje tebuvo lova ir spintelė, ant viršaus prikrauta įvairių buteliukų. Jis  norėjo atsikelti, bet negalėjo. Rankos ir kojos pririštos prie lovos. Bandė išsilaisvinti, tačiau nepavyko. Tada ėmė šaukti. Kiek tik leido balso stygos plyšavo, reikalavo, kad jį tuoj pat paleistų. Veltui. Niekas neatsiliepė.
Po nežinia kurio laiko, prasivėrė durys. Įėjo vyras, kareiviška uniforma.
- Gal šiandien nusiteikęs bendrauti?
- Paleiskit mane! Kodėl mane čia laikote? Atriškite! Neturite jokios teisės!
- Pats žinai – išleisim tada, kai pasakysi, kur slepiasi tavo draugeliai.
- Draugeliai? Kokie draugeliai? Greičiau atriškit? Kur aš esu?
Kareivis susimąstęs žvelgė pro langą. Nieko daugiau nesakydamas, paliko Robertą vieną.
Gal jis miręs ir  taip turi kentėti už nuodėmes? Matyt, taip ir bus, nėra kito paaiškinimo. Durys ir vėl prasivėrė, įėjo moteris su maistu. Atrišo rankas, leido pavalgyti, tačiau nepasakė nė vieno žodžio. Matyt, ne pragaras, jei dar ir valgyti duoda. Neatsiliepė į Roberto maldavimus paleisti, bent paaiškinti, kas vyksta. Nieko. Ir vėl paliko vieną, tačiau rankų neužrišo. Jis greitai atpainiojo kojas. Atsistojo. Buvo nesuvokiamai keista. Lyg ne žeme eitum. Kuo? Pats gerai nesuprato. Priėjo prie lango. Žemė buvo toli. Gal koks penkioliktas aukštas, o gal ir daugiau. Aplink vien laukai. Keisčiausia, jog negalėjo matyti jokios pastato dalies. Lyg kabotų ore.
Pramankštino kojas. Durys užrakintos. Apėjo kambarį gal keturis kartus. Vėl sugrįžo prie lango. Keista, tikrai keista. Tai kur jis po velnių yra? Paklibino langą. Atsidaro! Išlindo į lauką. Oras irgi keistas. Tvankumas. Lyg kas gniaužtų gerklę. Persisvėręs žvelgė į apačią - nieko. Gal jis lėktuve sėdi? Labai dideliame lėktuve. O gal vėl šokti? Juk jau kartą bandė. Kas dar blogesnio gali nutikti? Gali mirti. Bet juk jis to ir norėjo. Tik jam nelabai sekasi. Bent jau gavo valgyti. Paskutinę vakarienę. Šokti! Reikia šokti. Nėra kitos išeities. Ką jis pasakys tam kareiviui, kai jis vėl čia ateis?
Akimirka. Kita. Reikia pasileisti ir bus baigta. Jis ir vėl susvyravo. Gal dar ne? Gal viskas išsispręs? Ir vėl kritimas. Šįkart viskas kitaip. Jis rėkė. Bijojo pabaigos. Smūgis.
Lijo lietus. Penkta valanda ryto. Kažkas iššoko pro langą. Ir vėl. Nieko nestebina. Čia dažnai taip nutinka.