Dienos tirpsta kaip
Taukų balti kauburėliai keptuvėje
Aš žiūriu
Ir trokštu
Įbesti pirštą
Ar blakstieną,
Vien tam,
Kad prisiminčiau,
Kas yra karštis
Ar skausmas,
Iš esmės -
Tai tas pat.

Ilgėja vakarai sodyboje,
Kažkodėl jie raganiški, pilni ritualų,
O aš dar jauna. Dar per jauna,
Bet
Kas kart
Uždarydama vištas
Juačiu, kad
Tai  - ritualas.
Ne darbas.
Greičiau dingstis,
Pačiai prieš save
Išeiti
Į lauką
Ir dar kart
Apeiti sklypą
Kaip senam
Gaspadoriui
Palinkit labos
Medžiams
Ar lakštingaloms,
Kurios peri
Inkile,
Kur laukiau
Zylių.

Į kuprinę susikraunu mintis,
Iš klausos suderinu pojūčius:
- Et, bus gerai, - vapu sau po nosim.
Ir brendu
Per rasotas
Dilgėles,
Sako šlapios,
Mažiau dilgina.
Nušluoju
Vandens lašelius
Raudonu
Nabašnikės
Sijonu.

Kelionė vargina. Jau šitiek naktų
Baigiu ir vėl imu keliaut.
Dengiuos pečius
Šešėliais
Ir gervių
Klyksmais,
Aprasoja plaukai,
Brendu per balas,
Tyčia.
Purvas teka
Pro tarpirščius
Atgaivina,
Pasilenkiu
Prie balos
Atsigerti.

Iš drevės išlenda mėlynoji zylė, sučirpia:
- Negerk mergužėl,
Juodu angelu virsi.