Jau snėigā notėrpa ė šėltėijē viejē
Išdžiuovėna žuolė ė smėltinga žemė –
Mes ėlgiausė žėima truobuo išsiediejė,
Lekam pabiegiuotė līg šėndėina gėmė.

Paupie īr daubas, īr ė liūnu pluotā,
Ė šaltėnē vėrpėn griuoviūs sava sruovė,
Ė žuolie, kor lapā pernā da apkluostė,
Ont žalēs stėibelēs žėidus jau sokruovė.

Ont lazdīna krūmo vėrp lėngvā avelės,
Vies dūmieli gelsva sklaida tarp šakieliu,
Drebulie prīš saulė pumporus prakalus
Žvalguos rosvo šėlko i tuolībiu mieli.

Cīrėolis nedrousē vėrpėn sava balsa,
Ė sparnās i takta soplak tarsi šuokie,
Prīšpėitė dėinelė švītontė ė skalsė
No mažū dėnieliu garbintė išmuokuom.

Vo paskou, ka akis jau vėsā apraiba,
Ė pėlvā ikrėtė orgstiuotė pradiejė,
Tėisē par arėmu suraitīta kraiga
I truobelė jaukė būrio pardundiejuom.