Kalbėti žmonėms trumpalaikes tiesas,
daryti darbus, kurie miršta su šia diena.
Žemė prikimšta atminties: žodžių kapinės, dainų kapinės,
namų ir kaimų, ir žmonių, tokių kaip aš, – be pradžios, tęstinumo.
Įlinktų žemė – jaučio nugara,
jei apkrautų koks neišmanėlis akmenim...
Ieškau ir ieškau vandenų –
iš jų nesupilsi kauburio, akmens neužritinsi,
upė abejinga, rami ir nusekusi,
neša mano žodžius į kažin kokius ajerynus.