Mintys prie paukščių salos

Nebarkite manęs, aš laisvės neatimsiu,
Kurią jūs skelbiate skardžiu balsu,
Čia liečiat krūtine vandens paviršių,
Čia šaunate į viršų vientisu būriu.

Tik pasidžiaugsiu, mintimis pabūsiu,
Sparnų sukelto vėjo švilpesy,
Kurį, jei ir toli nuėjęs būsiu,
Girdėsiu kaip dabar, visai arti.

Vaikystėje balandžiams pavydėjau,
Kai jie vartydavos aukščiau stogų,
Kartu su jais skraidyti ir aš norėjau,
Tačiau gyvent – namuose, tarp žmonių.

Man nesuprast, kodėl taip aukštis traukia,
Dažnam erdvės troškimas toks svaigus,
Žvelgi į paukščio skrydį lyg svajonę jaukią,
Kurią seniai nešiojiesi kartu.

Nebarkite manęs, aš tylomis pažvelgsiu,
Kur laisvė skleidžiasi gyvenimu gražiu,
Kurią mes, žmonės, kartais vangiai velkam,
O reiktų nešt, kaip paukščiams, ant sparnų.
skroblas