Iš(si)meldus
Nejauku taip vidurnakčio kryžkelėj –
pliekia rykštėmis dangų paliepus
iš aukščiau. Dar, žiūrėk, ir pakrikštys
vienmarškinį prišaukiantys lietūs
rugiuose mano miegantį angelą.
Prie bedugnės suskilusios geldos
atnašauju už ugnį ir vandenį,
ir už žemę, kai gulas pavaldūs
rugio kūnai ir limpa prie sąžinės –
patylom duona minkoma. Amen.
Salsvą braižą rudens lietūs gražina
ir vis kerta ir kerta, vis akmeniu
per krantus nešienautus šventadienio,
per išplaukiantį angelo luotą,
užkalbėjusį ugnį ir vandenį.
Nugyventa daugiau nei sapnuota.
-------------------------------------------------
Vėl nusimezga paukščiai sau vieškelį,
žvaigždės išneršia naktį į meldus,
Viešpats išskobia valtį iš priešpilnio
prijaukinti akims išsimeldus...