Ši meilė nelyginant raudotoja mano dienų neramių,
kiek prisimenu, tai ji tik ir verkė tada, kai praradom
ją, patys save, o gal ir daugiau - savo jausmo namus,
kurie ant valandų plaukė lyg negyvenamos salos,
ir jos buvo tvirtos, tokios tvirtos, kad niekuomet
neišsiskyrė nei vandenys, nei žemė, nei tiltai,
o kodėl taip giliai mūsų raudotoja verkė į jas,
kai nereikėjo nei ašarų, tik žodžio, kad sveiktų
ir ji, ir mes patys pasilikę ilgam prie savųjų kolonų,
tarsi kuriantys mitą iš naujo apie galingą titaną,
o ji neprašoma atsisveikinimo himnus giedojo,
tarsi nieko nebūtų įvykę, o gal taip tik manėm,
kad nieko nebūna tikriau už raudas iki ašarų,
už nenorą žiūrėti, kaip skęsta kažkas amžinai,
o kur tu dabar, kai jau reikia raudoti, nes gęsta
valandos tarsi plaustai, o ant jų mūsų jausmo namai.