Pasiryžai tiesti taką, ilgą taką savo labui,
Ir kelies aukštai į viršų, vien todėl, kad nežinai,
Gal nusnausti teks paunksmėj, kur laimingos vyšnios kabo,
Mėlynai laimingoj pievoj, kur nei žibuoklės, nei linai...

Ten nutūps laimingas paukštis, gal tiesiog praskries pro šalį,
Bet tave pamatęs pievoj jis tikrai nusišypsos,
Nes tu tas, kuriam jis nešė taip ilgai kavos puodelį,
Visą ankstų rytą rinktą iš lašų gaivios rasos.

O tu tieski savo taką, savo ilgą platų kelią,
Tik nubudęs šviesų rytą savo paukščiui pamojuok
Ir nuklos tau paukštis kelią, nubučiuos laimės plytelėm.
Tiktai tam, kuris tau šypso...nors lengvai ranka pamok.