Pirmosios iš Abėcėlės

   Taip nebūna net sapne, nors žiojau, kad nesapnuoju, o kadangi daugybę kartų daug kur su juo susitikęs, tai ir vardą, ir pavargę nesunkiai perskaitau atbuline tvarka – akeneS sujėnA sujicuL. Šįkart jis atrodė žaismingiau, nors tik retais atvejais pasirodydavo sunkus it tankas. Nedaug delsęs tarė:
   - Jau kalbėjau, kad esu įpratęs ir į priešo stovyklą pereiti.  
   - Taip. Bet visuomet kaip žvalgas, o ne kaip perbėgėlis.
   - Epikūro raštuose štai ką aptikau: „Garbingas  dalykas, - sako  jis – yra linksmas skurdas.“
   - Palik mane ramybėje, mielasis Seneka.
   - Galėtum mane vadinti Lucijumi. Taip būtų paprasčiau  ir gal net nuoširdžiau. Ne kartą prašęs.
   - Kas atsitiko, Lucijau. Ir neužmiršk, kad nei Epikūro, nei tavo, nei Lenino raštai man dabar nerūpi. Pakanka savų. Tu tą žinai. Ir turbūt numanai, kodėl paskutinio baliaus datą nukėliau į 2039 metus.
Suprantu, kad toloka iki jo, bet ne todėl, kad ilgiau kvėpuočiau.
   - Na taip, nerimta būt savo paskutiniame baliuje, neperskaičiuos savęs, bet pakvietimai į balių irgi turėtų būti savimi parašyti. Ir įteikti asmeniškai. Antraip labai abejoju, ar kas juos išgirs. Tai juk ne Jėzaus Kristaus Paskutinė vakarienė su keliais mokiniais.
   - Tu ką? Iš proto kraustaisi? Tokiems kvietimams man prireiktų dar šimto metų.
   - Vienas auga į protą, kitas - iš proto. Manykim, kad pusiausvyra išlieka. Be kitų paramos ir su šimtu metų neapsieisi. Pabandyk surasti tokiam baliui tinkamą vietą ir pasijausi lyg į tundrą būtumei įmestas. Žinau, kad parodysi į Šklėrius, bet iki to laiko jie nebus suspėję pribręsi. Dėl daugelio priežasčių. Žodžiu, Šklėriai ne vieta. Daugsyk protingiau rinktis Radijo karietą. Bet tikėtina, kad gali atsirasti geresnių variantų.
   Žioptelėjau kaip žuvis palikta be oro.
   - Na, pagalvok jaunas seni,- ir linktelėjęs galva pasisuko keliauti.
   - Tu kur?
   - Į karietą, Pranuci. Turi tą karietą, turi. Bėda, kad pats nežinai, kur pakiši ją, o paskui surasti negali. Niekur ji nedingo. Išgirsk ir ji pati privažiuos. Ir suprasi, kad toli gražu ne tik tu savo raštus skaitai. Tai vienas stropiausių užsiėmimų net ir tų, kurie seniai po paskutinio baliaus.
  Mintyse topteli: „kalbėk, Lucijau Anėjau, o aš  patylėsiu. Turbūt ne ta koja ir vėl iš lovos į naują dieną išlipau“, tačiau ilgai laukti nereikėjo, kai išgirdau:

     Marija, Marija
     Skaisčiausia lelija,
     Tu švieti aukštai ant dangaus -
  
   Giedočiaus žodžiai lengvi, aiškus. Negalėjau suabejoti, kad gal tai ne Maironis. Skaito save ir gieda? Ir kur? Ogi bažnyčioje, kurią vienąkart įkėlėme į karietą, o kad ją reikėtų iškelti, tokios minties jau nebuvo.
   „Nelengva gyventi, kai galvoje nuolat girgžda, - Prisiminiau Atės ir Bėtės vaidinimą, kuris galbūt todėl toks gyvas atmintimi, kad abi jos padainavo pirmą karietos dainą. Kitos priežasties irgi nenupūsi, kaip pienės pūką, tačiau ilgoką laiką kračiausi prisiminimų apie tai, nes Tomas Vaisieta vis dėlto, sakytum, galingas aktorius ir nemenkesnės prabos žmogus. Jo nuomonė visuomet būdavusi labai svari. Smagu, kad Atė ir Bėtė nesunkiai prisiprašė jį padalyvauti vaidinimuose, tačiau pirmasis  pasirodymas buvo jam pačiam netikėtas. Niekas iš karietos ekipažo net nepamanėme, kad būtent vaidinime išgirsime pirmą Radijo karietos dainą, dėl kurios atsirado mudviejų su Tomu nedidukas nesutarimas.

O  buvo taip:
  
   Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, prašydamas padainuoti paduotą jam dainos tekstą, o kai suprato, jau nesikuklino.
   - Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalauji.- Ir jau į iš karietos į publiką: - Girdite? Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta!
   - Ne reikalauju, o prašau, Tomai. Nuoširdžiausiai...
   - Pirma surask kompozitorių ir paprašyk, kad muziką parašytų. Kita vertus, aš ne dainininkas, vežėjau.
     Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip, oi ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje. Siela laukė dainos, o čia... et, tik jos žodžiai, tekstas. Kad ir kaip talentingai juos skaityk, deklamuok, bet kol jie neužgieda, neuždainuoja, visuomet panašūs į bereikalingą ausims - o juolab sielai - balastą.                            

      Yra pasaulyje dalykų
       Labai tikrų, bet daug ir- ne
       Kaip atmintis  apie  jaunystę-
       Galvoj  girgždena karieta.

   - Palauk,  žmogau, - perskaitęs posmą sukluso aktorius. - Kokias nesąmones paistai? „Galvoj girgždena“? Tokios galvos dar neteko matyti.
   - Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent ji, Radijo karieta.
     Tomas nelaukė tokio atsako.
   - Sakai, niekas kitas, o būtent karieta?
   - Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir neatrodė, kad negalėčiau jo dar sutirštinti, bet jis paskubėjo:
   - Ha-ha! Jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Toks metas, kad daug kam galvose ne tikm girgždena, bet ir šaudo.
   Tuomet dar nežinojome, kad kompozitoriaus problemą išspręs dvi pirmosios iš Abėcėlės, būtent Atė ir Bėtė. Ir štai dabar, kai tiek metų praėjo, tokie atmintis darosi labai graži. Nepaisant kaip ką bekalbėčiau apie Atę ir Bėtę, visuomet  suvokiu, kaip konkrečiu būdu  jos įrodė, kad tikrai yra pirmosios iš Abėcėlės. O kai vėliau į karietą atėjo ir Jotas, man, anot dzūkų dzyvycis (stebėtis) nereikėjo. Bet dabar išgirdęs kažkada į  karietą įkeltoje bažnyčioje giedantį Joną Mačiulį (Maironį) iš Pasandravio, pamaniau, jog  panašu, kad dar nuo anų laikų girgždėjimai  mano galvoje išsilaikė, kaip Tada.
   Žvilgterėjau į nueinančio Senekos nugarą, tačiau ji netgi jautresnė negu Bacho, kuri atstojo jam ausų klausą. Atsigręžė ir kaip kažkada:
   „Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas  matyti, juk ant dugno lieka ne tik  mažiausia, bet ir tai, kas  prasčiausia. Lik sveikas“
   Betgi ar tau nesakiau, kad paskutinį balių nukėliau į 2039-uosius. Tai dar, mielasis, ne dugnas. Tai netgi  daugiau negu ketvirtadalis statines.
  - Pranuci, Dalija iš  Belgijos grižo. Jau pamojavo man, važiuodama autostrada namo, -  skubinosi pranešti žinią Irena iš  Kauno.
   - Turbūt ordinon pasiimti, - atsiliepiau savyje, kad neišgirstų. Ir dar tyliau: - Bet kai ordinus dalija daržų ravėjos, tai ar vertėjo grįžti? Ir paprašiau, kad Šventoji paduotų dar ką nors iš mano raštų. Jau senokai neįvardiju, ką būtent, kaip, beje, ir nesistebiu, kad visuomet paduoda tai, kas tuokart būna  kaip tik.
O Jonas Mačiulis iš Pasandravio:  

     Mes, klystantys žmonės,
     Maldaujam malonės:
     Marija, maldų neatmesk!