Iš akmens per blausios kasdienybės
Į per ryškų vienutės aklumą
Išsipint netikrumą iš skrynios,
Su išdidintu skauduliu pūti.

Toks sumenkęs į lietų pro rūką,
Toks iškleręs nupirktas taurumas
Išmanytojo piemenio rūbais link
„išniekinsiu“ dar arčiau klupęs.

Suvarpytas ir išteptas vardas,
Už tylėjimo nuosprendis slepias.
Nebelauk, jau laukimas išnertas
Ir į dėlę jis pakeitė odą.