šiandie jau keturiasdešmt trys pavasariai
į vasaros tviskėjimą sukrito
jaunystė ėdėsi ir seno
matau save jaunų mėnulių blykstėj
ir pilnatin sužėrusia būtim
skabau žodžius bereikšmius
sukritę rytu iš nakties
vis aušta nebūton padangėn