Pavydžiu kriaušei ant Nevėžio kranto,
Prie Babtų, kur upė suka link Pietų,
Čionai keliautojas sustoja ir supranta,
Kad nesurast kitur, kur būtų taip gražu.

Nustebęs ištaria - Dievuli mielas mano,
Kokia harmonija tarp žemės ir dangaus!
Nevėžio toliai, vandenys jo ramūs,
Ir žalios pievos – viskas dėl žmogaus.

Po kojomis slėnys, gėlėm nusėta pieva,
Žaliuojantis erškėtis, įbridęs į žoles.
Įbrido, neišeina, taip ir bestovi vienas,
Žiūrėdamas iš aukšto į baltas lelijas.

Bus vasara, pavasaris, ar net ruduo vėlyvas,
Čia visados suras kuo pasidžiaugt širdis.
Šalia miestelis, gausus gėlėm, toks gyvas,
Ilgam sulaiko nustebusias akis.

Žinau, sakys – Kitaip negali būti,
Juk čia Nevėžis, amžių legenda,
Išgarsintas dainom, krantais lyg rūtom,
Kaip ir visa gimtinė Lietuva.