Kartais aš laukiu Tavęs…
Nors nekviečiu, bet laukiu.
Girdžiu tylius beprotybės žingsnius
Ir vis mąstau, gal tai Tu?
Žiūriu į vieną tašką,
O matau visą pasaulį, juk „tai, kas svarbiausia – akimis nematoma”.
Susistatau aplink kėdes ir žaidžiu.
Teismą.
Teisiu gyvenimą, lemtį, Tave,
Tas kvailas viltis ir svajones,
Kurios NIEKADA neišsipildys.
Nuteisti save sunkiausia,
Man neužtenka jėgų.
Prisidegu dar vieną prisiminimą
Apie Tave ir gurkšteliu nuodų.
Tas skaudus suvokimas, kad kalčiausia esu aš,
Neleidžia ramiai užmigti. „kai žiūri gyvenimui į akis, jis tau išmuša dantis“…
Bet aš nepakėliau akių į gyvenimą,
Trūko drąsos,
Todėl gavau skaudų antausį.
Sugrubusiais pirštais liečiu perštintį ir paraudusį skruostą,
O beprotybė jau sėdi šalia.
Savo mažais piršteliais liečia mano ašaras ir pasilenkusi sušnabžda:
– Jis neateis.