Balandy orai buvo šilti, puikūs. Vaikai ištisas dienas leisdavo lauke, ligoninės kiemelyje. Ryte po procedūrų kaip žirniai pasipildavo žaidimų aikštelėje ir šurmuliuodavo iki pietų. Po pavakarių vėl judėjo knibždėjo iki vakarienės. Net pamokėlės vykdavo lauke. Atvykę tėveliai sėdinėdavo pavėsyje ant suolelių arba įsijungdavo į vaikų žaidimus. Vieną rytą seselė, kaip visada iš dar apsnūdusių vaikų surinkusi termometrus, atidžiai nužvelgė Žaną ir liepė pakartotinai laikyti termometrą. Žana nesijautė serganti. Žvilgterėjo į termometrą. Čia tai bent! Termometro stulpelis rodė trisdešimt devynis ir septynias dalis. Atėjo gydytoja. Atidžiai ją apžiūrėjo, ilgai čiupinėjo pasmakrę, maigė paausius ir vis klausinėjo ar neskauda?
– Gal kiek palei ausis ir skauda kai žiovauju, o gal man tik taip atrodo... – nebuvo tikra Žana.
– Susirink savo daiktus. Važiuosi į kitą ligoninę. Susirgai kiaulyte. Čia mes negalim tavęs gydyti. Kai pasveiksi vėl grįši atgal pas mus.
– Kaip tėtis žinos, kur aš? Sekmadienį atvažiuos.
– Pasakysiu kur tu ir jis tave suras. Ruoškis. Tuoj mašina atvažiuos.
Dar nespėjus Žanai susikrauti savo daiktelių, atėjo sesutė, nešina šiltu pledu. Juo gerai apsupo ligonę, paėmė jos daiktus ir juodvi išėjo į kiemą, kur jau laukė „Greitukė“.
Naujoje ligoninėje laikas slinko dar lėčiau. Temperatūra buvo aukšta ir Žana ištisai turėjo gulėti lovoje. Negana to, dar labai skaudėjo paausiai ir žandikauliai. Negalėjo sukramtyti net duonos. Visas maistas buvo sutrinamas į košę. O tai tikrai nebuvo skanu. Žana bijojo prarasti taip sunkiai priaugtą svorį ir užsimerkdama valgė, valgė, valgė. Čia būdama sužinojo, kad jos liga labai užkrečiama, todėl jai su tėčiu neleis pasimatyti. Išaušus sekmadienio rytui, Žanai buvo labai liūdna. Priešpiet jai seselė atnešė lauknešėlį nuo tėčio.
– Pažiūrėk pro langą gal pamatysi tėtį? – Pasakė jai seselė.
Žana puolė prie lango. Kieme stovėjo tėtis ir liūdnai šypsojosi. Žana plačiai atlapojo langą:
– Tėti! Tu tik nesijaudink! Daktarė sakė, kad po devynių dienų vėl grįšiu į senąją ligoninę!
– Kodėl tau galvytė aprišta?! Ar operavo?! –Nusigando tėtis, pamatęs storai tvarsčiu apmuturiuotą dukros galvą ir kaklą.
– Ne neoperavo! Mane su tepalais gydo! Reikia, kad šiltai būtų!
– Negalima atidaryti lango! Ką tu darai? – Pasibaisėjo seselė ir uždarė langą. Žana nebegirdėjo, ką sakė tėtis. Jam pro langą gestais parodė, kad palauktų, kad parašys laiškelį. Tėtis suprato ir atsisėdo ant suolelio po medžiu. Žana parašė, kaip ji susirgo, kaip ją čia gydo, kad jaučiasi puikiai. Yra jau beveik sveika, tik reikia išbūti reikiamą laiką, kad grįžusi nebeužkrėstų kitų vaikų. Prašė tėtį nesirūpinti. Ir žinoma nepamiršo linkėjimų mamai. Pabaigusi rašyti, į laišką įvyniojo porą saldainių iš atneštų lauktuvių, kad sunkesnis būtų ir vėjas nenuneštų. Pravėrė langą, išmetė laišką ir vėl greit uždarė. Tėtis laišką pagavo dar bekrintantį, perskaitė, dar kurį laiką žvelgė į mergaitę lange. Linktelėjo galva, tuo pasakydamas, kad viską suprato ir pamojavęs ranka nuėjo. Žana irgi mojo jam ir stengėsi šypsotis, nors širdį jau draskė rauda. Vargšas tėtis. Taip toli važiavo ir negalėjo net pasimatyti. Žiemą, per gripo epidemijos karantino laikotarpį ją išleisdavo į kiemą, ir tenai pasikalbėdavo su tėčiu. Dabar buvo pats liūdniausias jų pasimatymas. Žana nežinojo, kad tėtis taip pat kovojo su ašaromis, kaip ir ji, o išėjęs į gatvę nebesitvardė ir balsu pravirko. Praeiviai gręžiojosi į jį, o keletas net paklausė ar nereikia pagalbos...
Po dviejų savaičių Žana grįžo į senąją ligoninę. Gegužės pradžios dienos buvo saulėtos ir šiltos. Kiekvieną dieną po pusryčių ligoniukus mažu autobusėliu veždavo už miesto į pušyną, kur jie žaisdavo iki pietų. Tuo pačiu autobusėliu grįždavo pietauti. Kelionė būdavo košmariška. Vaikai būdavo tiesiog kimšte sukimšti. Ne tik atsisėsti, bet ir pajudėti nebuvo įmanoma. Nė vienas langelis neatsidarydavo ir būdavo labai tvanku. Į kelionės pabaigą nebebūdavo kuo kvėpuoti. Vienos tokios kelionės metu Žana nualpo. Blogai pasijuto dar keletas vaikų. Atsipeikėjusi Žana išsigando, kad dėl nualpimo jos gali nebeleisti į sanatoriją,  o dar palikti ligoninėj. Iš to rūpesčio nebėjo nė žaisti, o visą laiką sėdėjo pavėsy ant adijalo ir skaitė knygą. Aplink ją dūko didesni ir mažesni vaikai. Gainiojosi vienas kitą, ritosi kūliais žolėje, siautėjo kiek tik leido jėgos. Pora mažesnių berniukų staiga griebė už adijalo kraštų ir kvatodami ėmė vilkti Žaną. Mergaitė nespėjo nė mirktelti, visą kūną nuvėrė aštrus skausmas ir ji nevalingai ėmė klykti. Vaikiščiai išsigandę spruko į krūmus. Pribėgo Danutė, padėjo atsistoti.
– Kas tau?!
Žana griebėsi už sėdynės, užčiuopė kažką šlapia. Pasižiūrėjo – kraujas. Aptemo akys. Būtų pargriuvusi, jei ne Danutė. Draugė ją stipriai laikė apglėbusi ir visa gerkle šaukė seselę.
– Kas nutiko? – Uždususi atpūkštė sesutė, – vėl bloga?
–Pakelkit adijalą, – paprašė Danutė. Seselė pakėlė. Jo vidury žiojėjo didžiulė skylė. – Pažiūrėkit, sesute, Žana ant jo sėdėjo. Algis su Rimu patempė ir va kas gavosi... – ašaros neleido Danutei toliau kalbėti.
– Sesute, man rakštis tikriausiai įlindo į sėdynę, – pralemeno Žana. Seselė apžiūrėjo ir griebėsi savo pirmosios pagalbos lagaminėlio. Aprišo Žanos žaizdą ir nešte nunešė ją į autobusėlį, paguldė ant pilvo galinėje sėdynėje ir vairuotojas nuvežė ją į ligoninę. Žana nežinojo kas jai nutiko, tik iš persigandusios seselės lakstymo ir komandavimo suprato, kad kažkas baisaus. Danutė nė per žingsnį nesitraukė nuo jos, bet irgi nieko nesakė, tik vis žiūrėjo į savo laikroduką. Priemiestyje ją atidavė į greitosios pagalbos mašiną, kuri jau laukė vienoje autobusų stotelėje. Kartu su Žana važiavo ir seselė, o Danutė autobusėliu grįžo atgal į mišką. Centrinėje Klaipėdos ligoninėje daktarai išplovė žaizdą ir susiuvo. Ir vėl Žana turėjo gulėti penkias dienas, kada kiti vaikai linksmai dūko kieme ar miške. Danutė savanoriškai pasilikdavo palatoj su Žana. Jos žaisdavo šaškėmis, piešdavo, garsiai skaitydavo knygas. Šeštąją dieną leido Žanai keltis ir išeiti į kiemą. Nė per žingsnį neatsitraukdama ją lydėjo Danutė. Kartą ji Žanai prasitarė, kad užaugusi bus daktarė. Bus gera daktarė ir vaikams nereikės taip ilgai ligoninėse gulėti.
– Aš mokysiuos labai gerai. Gydysiu geriau už visus. Išrasiu tokius vaistus, kurie gydys nuo visų ligų ir bus skanūs... – svajojo mergaitė.
Aštuntąją dieną po Žaną ištikusios nelaimės, gydytoja pasakė, kad abi su Danute susirinktų visus savo daiktus, nes ryt iš pat ryto važiuos į sanatoriją. Tyrimų ligoninėj joms nedarys, nes sanatorijoj vis tiek juos kartotų:
– Tad belieka jums palinkėt sėkmingai pabaigt išsigydyt.
Danutė labai apsdžiaugė. Sanatorijoj prabuvus tris mėnesius jas išleis namo! O Žaną užgulė naujas rūpestis: kaip bus su jos žaizda? Dar ir siūlai tebėra...
– Nesijaudink, – ramino ją gydytoja, – ten tavo gydytoja žino apie tą bėdą. Ji tave gydys ir, kai ateis laikas, išims siūlus. Šiaip tavo žaizdelė labai gerai gyja. Galima sakyti, kad esi sveika, tik sustiprėsi sanatorijoj. Nu sėkmės jums. – Gydytoja paeiliui apkabino mergaites ir skubiai išėjo iš palatos.