Auštantis rytas

Paryčiui išsirangę žalčiai iš širdies iškeliauja,
Keikdami tankią sutemą, atveria šviesai vartus.
Aš tikrai nežinau, kodėl šnypšdami nuodėmę naują
Skelbia rytui – nuo šiolei naktis taip ilgai neužtruks,

Ją užpildys šnabždėjimai tįstančio, augančio ryto,
Kada paukščiai pakilę skardena ir melsvas dangus
Siekia šitaip aukštai lyg ekstazės gyvenimo kito
Ir neleidžia galvot, kas gi liks, kai manęs nebebus.

Krenta strėlės širdin, išgaląstos gyvenimais mūsų,
Ir šešėliai minčių gula žemėn lyg aidas varpų,
Lyg išplaukusią maldą, kas kartą atgimusią gūsiuos,
Aš girdžiu tavo šauksmą į šviesą – vėl eiti kartu.

Ir išglostys diena svajones, susiglamžiusias triūsu,
Nusineš jas tolyn ir tolyn tas žmonių šurmulys.
Tarsi paukštis danguj aš nauja, aš atgimusi būsiu,
Ir visai nesvarbu, švies man saulė ar rudeniu lis.
spika