Amžiai po amžių praeina, o jis skamba ir skamba,
Lyg šimtas varpų, ant kalno aukštai užkeltų.
Kaip ąžuolo šaknys į širdį įaugo vardas,
Be kurio Lietuvoj Lietuvos nerandi.

Daug protėviams buvo lemtingų kovų,
Daug kartų Perkūnas grūmojo,
Daug kaustytų batų paliko pėdų,
Daug brolių namo neparjojo.

Ir tada iš po žemės sutryptos, užgrobtos,
Iš mažiausio skaudaus lopinėlio
Vėl išaugdavo žodis, vienintelis toks,
Kuriam plienas jėgos pavydėjo.

Lai pasauliui nebus jokios paslapties –
Kol Vytauto pergalės vardas ant lūpų,
Lietuviai nebijo ugnies nei mirties,
Nes nuo seno jie – ŽALGIRIO sūnūs.

Žalgiri, širdyje dek ugnim, dek džiaugsmu,
Dek tikėjimu mūsų Tėvyne,
Šiandien puoškis žalių ąžuolų vainiku,
Kelk gyvenimui, darbui gimtinę.