Prie geležinkelio

Stuksena bėgiai vėl ir vėl užburtą ratą
Iš ryto, dieną, vakare, pernakt.
Gegutė iškukavus ar lemties vitražas
Vis pradeda ir baigia ta pačia gaida.
Pakyla saulė ten toli, kur nesimato,
Per dieną bėgius šildo, prausia lietuje.
O žiemą klosto snaigių patalu kaip vygėj
Išalkusį kelionių pavergta dvasia.
Stuksena bėgiai – ir sustoja laikas.
Taip buvo vakar, dar seniau – dabar.
Ir taip kas kartą stuksi kelias laimę
Vis ta pačia ir ta pačia nata...
Laũmele