visą nuobodį būtį pasaulyje
be tavęs
išmainyčiau į dieną
kurioje
tiktai mudu

vienišesni už mėnulį
paklydę begaliniuos ieškojimuos
ir neradimuos

pasiilgę artumo
ir bijantys tarpų

be kurių nebeliktume
savimi

negalėtume sklęsti

vieną dieną
vienintelę mudviejų

išdalyčiau į valandas ir minutes
į saldutėles sekundes

negirdėti nieko daugiau
tik medžius
ir širdies ošimą

neįmanomai baugštų
be galo laimingą