radau tave gatvėj,
taip, tu buvai
tik mažas žaisliukas
didelėj žaislų dėžėj,
pasauly.

tas negailestingai
ištampytas pliušas
buvo kaip simbolis
tavo nešvelnios praeities,
o akys švytėjo
lietaus atspindžiais,
ne, tai ne ašaros,
žaislai juk neturi širdies.

prie veido tave aš glaudžiau
ir prakeiktai liejau ašaras,
taip, aš verkiau verkiau, o tu
būk malonus – nusuki akis.

žiaurusis laikas
su likimu susidėjęs
tau tampė ausis,
į nosį skaudžiai žnybė
ir spjaudė į akis,
bet tu kantriai kentėjai
su išsiuvinėta šypsena veide
ir metalo akim.

nemokėjai liūdėti –  
turėjai šypsotis,
kai verkė pasaulis,
kai verkė viltis.

ir kai tave rankose laikiau,
plakė širdis, ne, ne mano
ir ne žmogaus –
        tai pliušinė širdis,
            pliušinio žmogaus..