Spengiantis, tyras vakaro
oras plūsta į sielą
mėlynų paukščių takais,
išdegintais.
Ir kažkur taip dreba kūnas,
it be vandens
kentėjęs savaites...
Dreba,
lyg visa dūšia
drugio krečiama
ir ugnies deginama.
Tada pabundi
naktimis rėkdamas,
lyg ką tik balsą atgavęs vyturys,
rėkdamas tokiu
didingu balsu,
it karo metais, nelaisvėje -
Tėvynę šauktumeis.

Taip kasnakt rėki tu.
Užverktom akim pabundu rėkdama ir aš.

Tik  manas riksmas tau priklauso.
Nors tu negirdi, nei mano balso, nei mano širdies.