Slogūs potyriai laimės baigties tartum akmenys atgulė sieloj -
Nei palikt, nei pamest, nei užklot esamuoju laiku,
Bet gyvenimas toks - vis pirmyn tartum upė pašėlus
Ir menkiausioms kliūtims jis nėra patogus ar taikus.

Ar turėčiau nustebt dėl subraižyto savo paviršiaus?
Sudaužytų minčių? Paskandintų jausmų?
Keistą žaislą turiu - nuolat kalbinu tylinčią mirtį,
Kai suspėt negaliu su laimingų gyvųjų eismu.

Gyvenu ant ribos, ten, kur prieblandom minta šešėliai,
Kur buities reikalai - tik privaloma sapno dalis.
Amžinybės alpios nebetrupinu jau valandėlėm,
Tik atrodau arti - jau esu begaliniai toli.

Na, o kūnas glebus - tiktai pelenus sauganti urna,
Iš kurios pamažu išsilaisvino geismo ugnis.
Nejaukus šiurpulys besiskaidantį asmenį purto,
Kai nelieka vilties, jog išblėsusi laimė atgis.