Bejausmis lietus merkia naktį,
migloti šešėliai žalsvoj akvarelėj,
akimirką, kai tvyksteli žaibas,
atsiskiria, rodos, dvasia,
nebūtis su būtim susilieja.
Iš tamsos plieno blyksniai iškarpo medžius,
dangaus vendeta priartėja,
perkūnija krūptelt priverčia viduj,
netvarumo grėsmė atnešta
pasąmonėj nerimo kelia jausmus,
mistinis polinkis mato šedevrą.
Engramoj minties kertinis akmuo -
nepamirštama vakardiena nesugrįžta,
vidinis troškimas gyventi dabar,
lyg Golfo srovė, pasisukus kitur,
praėjusį laiką gabena į rytą.
Į aukštį paleistas akmuo žemėn
krinta juodų debesų nepasiekęs,
aklavietėj silpsta galia amuletų,
ateik, prisiglausk kuo arčiau,
po tikrovės gaubtu lyg lopšy
žėruojantį kūną sujungsim su siela.