Būsena (2)
Kely paguodžia pastovumas orientyrų -
Stebi be jaudulio sudėtingiausius ženklus,
Sėkmė šaipokė už spartumą giria
Kiekvieną pastangą - tiek didelę, tiek menką.
Esi skraiduolis, tai žiūri į saulę,
Esi ant žemės - į šešėlių ilgį,
Jei aklas kurmis - pastveri į saują
Trūnėsių žiupsnį goduliui užpildyt.
Tačiau sakyk, ar norai - ne drakonas,
Kuris suėda savo sutvėrėją?
Už grotų sėdi tiek vagis, tiek ponas,
Gal tik dizainas grotų pagerėjęs.
Ar ne puikybe sergantys valdovai
Valstybės pamato - prastų žmonių - nemato?
Atsakomybės sau neužsikrovę
Kaip kepsnį šalį punta į sveikatą.
Pažyra kaulai, atplaišos bei plutos -
Kad neišmirtų pats žemiausias luomas,
Nors gal jo noras kuo kukliausias - būti.
Deja, kapšelis buičiai kiek per plonas:
Reikėtų tūkstančių visoms skylėms užkišti,
Kurios rykliais bejausmiais prasižioja.
Čia kelias baigiasi. Brendi tolyn - į mišką.
Renki grybus? Uogauji? Tabaluoji?
Sausa šaka - per prastas orientyras,
Nuo jos paukščiu į dangų nepakilsi.
Prisėsk ant kelmo ir žiūrėk į girią,
Kol sudaiginsi sieloj kietalukštę viltį,
Nes ūžt per marą lengvabūdžių baliuj
Ar plėšti elgetas - visai ne tavo stilius.
Valdyt save daugiausiai reikia valios.
Jei ją turi, visi drakonai tyli.