Žinau, teisėjos mantijos Tu niekad nevilkėsi,
Ir nuosprendžio saviems vaikams net verčiama neskelbsi,
Dėl pasiklydusio, nuklydusio, palikusio - liūdėsi,
Bet visados, kaip motina, kaip mylinti, visiems atleisi.

Tu ne teisėja.
Griežtų teisėjų, skubančių pasmerkti turim iki valiai,
Kur kas mažiau, kurie už rankos vestų, keltų,
Kurie ne kodeksų, įstatymų sausų pagerbtų galią,
Bet širdimi, protu mylėtų savo tautą.

Mylėtų tautą, jos kiekvieną žmogų
Laikytų broliu, gal ir nelaimingu,
Kuriam likimas lėmė karčią skriaudą
Tapt vienišu, saviems nereikalingu.

Vaikai, vaikai! Tokie nuo seno esam –
Skrist kuo toliau, palikti gimtą gūžtą,
Pirma gyvenimo matyti savo drąsą,
Pamiršt, kad audrose net sakalai palūžta.

Tiktai ateina laikas, jis būtinai toks būna,
Kai mintys gręžiasi atgal, į metų pradžią,
Vėl imi jaust senosios pirkios dūmą,
Ir Motiną matai – lig skausmo tokią gražią.

Tėvyne Lietuva, Tu Motina visų vaikų,
Tavo glėby užaugusių, šioj žemėj gimusių,
Gyvenimo sėkmės glaustų ir atmestų,
Ieškoti laimės taip toli išskridusių.

Tu ne teisėja - Tu žmogui šiluma.
Tu duona, Tu vanduo ir meilė.
Laimingas tas, kuris suspės suprast, kad Tu viena
Šioj žemėj amžinai lieki jam laime.