Dangau dangau
Dangau dangau, kodėl taip trauki mano žvilgsnį,
Juk tu tik pieva debesims, kai man diena?
Anksti vaikystėje pykau, kad negaliu nugrimzti,
Kur nesibaigia tavo paslaptinga žydruma.
Maniau – ne debesys, tai mintys slenka.
Šviesios - vaikų, o tamsios - jau pavargusių žmonių,
Kada gyvenimas prie žemės lenkia,
Ir nematyt dangaus per tūkstančius darbų.
Vaikystėje naktim žaibai per juodą skliautą lėkė,
Tarsi lėktuvai švino mirtį nešdami,
Bulvių rūsy mama nuo bjauraus gausmo slėpė,
O nuo žaibų žegnodavo ir glausdavo arti.
Vėliau nakties dangus labiau viliojo,
Ieškodavau savo žvaigždės... ir dar kitos.
Gerai pažvelgus, rodės, visos man mirksėjo
Iš nepasiekiamos ledinės tolumos.
Sako, rugpjūty žvaigždės lietum lyja
Ir sėja laimę, jei tik paprašai.
Kartais matydavau, kai jos nukrinta tyliai
Užgesti žemėn iš aukštai.
Ne, nieko neprašiau, laimės pakako savo.
Dabar gi, paprašyčiau būtinai,
Kad į tenai, kur ji švytėdama gyveno,
Galėčiau žvelgt su ilgesiu ilgai.